Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Informacija

2013-10-18

Dzūkijos lopšinių glėbyje

Nenuilstantys miestelio keliautojai pirmąjį spalio savaitgalį pasibeldė į didingus Dzūkijos gamtos vartus. Dainavos šalis visus svetingai pasitiko šaltiniuotomis upėmis, skaidriais ežerais, smėlėtais pušynų skardžiais.
Tyliu pušyno takeliu riedėjome į legendinę Merkinę. Jaukioje pamiškėje išniro garsioji Česukų kaimo piramidė. Ryto aušros ir vilties spinduliai švietė keliautojų akyse, žengiant į „Širdžių šventovę“. Iš skaidraus kupolo dvelkianti ramybė tirpdė nuovargį, spaudė nenusakomos palaimos ašarą. Erdvėje sklandantys paslaptingi garsai glostė, guodė, šnabždėjo ir palaipsniui tyliai tyliai subiro į širdis skaidriais M. Konstantino Čiurlionio muzikos preliudų lašais.
Dzūkijos pušynų, Merkio vingių ir dangaus skliautų palaiminti stabtelėjome prie Marcinkonių etnografinės sodybos.Visus pasitiko linksmas, liežuvingas ir žodžio kišenėje neieškantis Dzūkas Jonas. Pranešęs svarbią žinią, jog „kiekvienas gaidzys savo pieskynų giria“, visus pakvietė vidun. Per šimtametės pirkutės slenkstį žengdami aukštesnieji gunktelėjo, palenkė galvas. Dar žemiau visi lenkės, apžiūrėdami kraičkubilį – kraitinės skrynios prosenelį, geinį – įrankį kopti į drevėtą pušį, milžinišką „kašiką, į kurį 110 kilogramų lepeškų tilpdavo“. Smalsieji seilę varvino klausydami šmaikščių anekdotų, tikrų ir išgalvotų Dzūkijos kaimo buities istorijų. O kiek smagaus klegesio, įspūdžių, apžiūrint žvakių liejimo įnagius, rakinant dzūkų klėtelę, stebint kryžius, puoštus merginų prijuostėlėmis.
Subartonyse, sename,1939 metais statytame rąstiniame mokyklos pastate, įsikūręs Lietuvos Totorių buities muziejus. Merkinėje gyvenantys totoriai nuo XV a. išgarsėję kaip amatininkai, žvejai, daržininkai. Privataus muziejaus savininkai Liusė ir Vladas Gaidukevičiai širdingai, negailėdami dėmesio smalsiesiems Kačerginės lankytojams, supažindino su totorių buitimi, religija ir kultūra.
Smėlėti skardžiai, virš sruvenančių šaltinėlių nutiesti mediniai tilteliai nuvedė prie garsiosios Ūlos akies. Gydanti žemės versmė viliojo kiekvieną pažvelgti į skaidrią, tyrą žemės akių gelmę. Joje virė, kunkuliavo žiemą – vasarą neužšąlanti verdenė. Rieškutėmis pasisėmę sūrių žemės ašarų keliautojai prausė veidus ir rankas. Kiti drąsiai brido į kalcio, magnio prisodrintą šaltinį.
Pro aukštus žaliagaurius pušynus pasukome prie aukšto Punios piliakalnio – kapo Margio milžinų. „Pasakiškas reginys, kuriam lygaus nėra visoje Europoje“,- dar 1930 metais rašė žinomas emigrantas, rašytojas S. Minclovas.Nuo piliakalnio ypač gražiai matėsi švytintys Punios bažnyčios bokštai. Kačerginės keliautojai surado daug panašumų tarp šio - legendinio ir savojo - Pyplių piliakalnio. Nuo aukšto, stataus kalno žvelgdami į plačią Nemuno juostą, rudens spalvomis aptaškytą Punios šilą keliautojai sutartinai, iš širdies gelmių užtraukė dainiaus Maironio giesmę „Lietuva brangi“.
Baigiantis pažintinei išvykai po Dainavos kraštą, padėkota visiems visiems kelionių entuziastams už neišsenkamą krašto pažinimo troškulį, įkvepiantį turiningiems ir įdomiems žygiams.


Lina Sinkevičienė
Nuotraukos - Rūtos Borutienės



<- Atgal