Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Žmonės

Jeigu į pasaulį žvelgti siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūri godžiai, tai jis godus! Tačiau jeigu žiūri į jį atvirai, plačiai ir draugiškai, tai jame randi puikių žmonių!
(H.Rutledge)

Čia sutiksite Žmones, kurie gyvena šalia mūsų Kačerginėje – nesvarbu – ilgai ar neilgai, nesvarbu, kuriame miestelio kampelyje, nesvarbu, kokiame name... Jie paprasti kačerginiečiai, bet kartu ir nepaprasti, nes mums iki šiol galbūt neatrasti – kuriantys, tapantys, dainuojantys, besidomintys, auginantys, gyvenantys savitą gyvenimą...
Pažinkime Kačerginę per žmones!
Adelija Martinaitienė
Kačerginės seniūnės pavaduotoja

Reportažus kartą per mėnesį rengia Lina Majauskienė (info@kacergine.lt).


HENRIKAS PETRAUSKAS

2008-02-01

Henrikas Petrauskas – ilgametis Kačerginės girininkas, didelis gamtos puoselėtojas ir grožio mylėtojas gimė 1916 m. rugsėjo 7 d. Rusijoje, už Uralo kalnų, gyvenvietėje Kočkar, Orienburgo gubernijoje. Henriko motina gyveno Lazdijuose su savo tėvais, kurie buvo ūkininkai. Tėvas tuo laiku dirbo Lazdijų bažnyčios vargonininku, vėliau buvo mobilizuotas ir dalyvavo rusų - japonų kare. Po demobilizacijos nuvyko pas savo brolį, kuris gyveno Kočkar miestelyje. Pas savo vyrą į Kočkar miestelį nuvažiavo ir motina. 1920 m. visa šeima grįžo į motinos tėviškę Lazdijuose, kur ir prabėgo Henriko jaunystė. Mokėsi Lazdijų gimnazijoje. Čia jaunajam H. Petrauskui lietuvių ir vokiečių kalbas dėstė poetė Salomėja Nėris. 1937 m. įstojo į Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą, kurią baigė 1939 metais įgijęs miškininko specialybę. Tais pačiais metais įstojo į Kaune esančią Antano Smetonos vardo karo mokyklą. Čia Lietuvos kariuomenei buvo ruošiami karininkai, kadro kariūnai. Kariūnai aspirantai, atsargos karininkai tais laikais mokėsi 15 mėnesių. Išklausę kursą ir atlikę kariniuose daliniuose praktiką, buvo paleidžiami į atsargą, suteikiant jaunesniojo leitinanto laipsnį. Baigęs karo mokyklą ir turėdamas miškininko specialybę, Miškų departamento buvo paskirtas į Alytaus mokomąją urėdiją girininku, o 1948 m. - į Miškų Ūkio ministeriją Vilniuje. Įsikurti su šeima Vilniuje buvo sunku. Henrikas Petrauskas prašė tuometinio ministro A. Matulionio paskirti jį kur nors girininku. Tais pačiaus metais rugpjūčio 15 d. buvo įdarbintas Kačerginės girininkijoje ir atsidavęs dirbo iki 1977 m. rugsėjo mėn., kol išėjo į pensiją.

IŠ HENRIKO PETRAUSKO ATSIMINIMŲ APIE KAČERGINĘ

„Smagu po savo žemę vaikščiot

Ir pėdsakus palikt...“ (Just. Marcinkevičius)

/Dukters įrašas H. Petrausko Kačerginės nuotraukų albume, žr. 3 nuotrauką/

„1948 m. rugpjūčio 15 d. buvau paskirtas į Kačerginės girininkiją girininku. Girininkijos namelis buvo pastatytas 1935 m. apgyvendinti eiguliui. Patalpėlės buvo kuklios.

Kačerginės miestelio visos gatvės buvo tik žvyruotos, kaip ir kelias į Kauną. Miestelio vyrai vertėsi žvejyba, moterys šeimininkavo namuose: augino vaikus, prižiūrėjo daržus bei savo ūkį. Į miestelį iš Lenkijos buvo repatrijuotos 4 rusų šeimos, kurios buvo apgyvendintos nacionalizuotuose vasarnamiuose.

Kačerginės Vykdomojo komiteto pirmininku buvo Jonaitis ir keletas tarnautojų. Buvo ambulatorija, kurioje dirbo gydytojas ir keletas seselių, dantų kabinetas. Vaistinė buvo įsikūrusi gražiame name. Tas namas priklausė architekto V. Landsbergio-Žemkalnio šeimai. Veikė septynmetė mokykla, vaikų darželis. Buvo parduotuvė, į kurią atveždavo duonos pagal korteles. Tą dieną, kai turėdavo atvežti duonos, žmonės jau nuo ankstaus ryto stodavo į eilę. Toje parduotuvėje buvo galima nusipirkti ir žibalo, nes Kačerginėje nebuvo elektros. Prisimenu, kad paštas buvo įsikūręs mažame namelyje.

Visi laukdavome, kada Nemunas išneš ledus ir pasirodys pirmieji garlaiviai iš Kauno. Žiemą į Kauną eidavome panemuniais pėsti.

Vasarą Kačerginė pagyvėdavo, nes buvo 4 pionierių stovyklos, skambėdavo pušynai nuo trimitų ir vaikų balsų. Vakarais kūrendavo laužus, rodydavo programas. Kačerginės vaikams taip pat būdavo nenuobodu. Miestelio moterys stovyklose įsidarbindavo.

Kadangi Kačerginė buvo kurortinė gyvenvietė, tai vasarą beveik visi gyventojai savo namuose susispausdavo ir nuomodavo kambarius vasarotojams iš Kauno. Buvo nuolatinių vasarotojų ir iš tuomet. Leningrado, Maskvos. Už nuomą gerai mokėdavo, poilsiautojai iš gyventojų pirkdavo pieną, kiaušinius, daržoves. Tat didelė buvo paspirtis gyventojams. Nemuno vandenėlis buvo švarus ir visi maudydavomės.

Viskas pasikeitė, kai išasfaltavo kelius iš Kačerginės į Kauną. Išasfaltavo ir miestelio gatveles. Sulaukta ir pirmųjų autobusų iš Kauno. Taip Kaunas priartėjo.

Tokie mano prisiminimai apie anuometinę Kačerginę .“

... IR KAIP SEKĖSI, TAPUS KAČERGINĖS GIRININKU

„Norėčiau papasakoti, kaip man sekėsi, tapus Kačerginės girininku. Norėjosi sėti grožį miestelyje, girininkijoje. Kai pats savo rankomis sukuri grožį, jį ir vertini, ir brangini kitaip.

Buvo užauginta nemažai liepaičių. Kartu su girininkijos darbuotojais šias liepaites pasodinome dabartinės Šaltinio gatvės kelkraštyje, prie sanatorijos „Žibutė“. Palei sanatorijos tvorą jau auga didžiulės liepos.

Pro girininkijos sodybą teka šaltinėlis, tai tikra gamtos dovana. Kartu su eigulias I. Pabiržiu, K. Bertašiumi, S. Krušinsku, J. Masedonskiu, V. Balčiūnu, P. Kvalita kasėme tvenkinėlį, sodinome įvairius medelius, dekoratyvinius krūmus, tiesėme takelius, sodybą puošėme akmenimis. Mano žmona Emilija alpinariumuose sodino ir prižiūrėjo gėles. Rojaus kampeliu šią vietelę vadindavo žmonės. Čia ir buvo gražiosios Kačerginės iniciatyvos pradžia. Sodybos grožis peržengė savo kiemo ribas ir išsiliejo į visą miestelį. Į Kačerginės girininkiją atvykdavo daug svečių. Turėjau svečių knygą, kurioje yra gražių atsiliepimų.

Mano ir girininkijos darbuotojų dėka 1974 - 1975 m. buvo įrengtos poilsiavietės Barsukynė ir Apuokynė. Daug prisidėjo eigulys V. Balčiūnas šias poilsiavietes puošiant medžio dirbiniais. Apie jas greitai pasklido žinia. Atvykdavo kauniečiai, svečiai praleisti savaitgalių.

Stengiausi, kad miestelyje būtų žalumos. Kartu su miestelio pensininkais apsodinome parką. Šiuo metu jau mūsų pasodinti medžiai užaugę. Panemunėje pasodinau paprastąją ir kalnines pušis bei apie 10 rūšių įvairių medžių, kurie šiandien jau dideli. Pušynėlį panemunėje yra pasodinę ir artistas J. Stanulis.

Nors jau ir garbingo amžiaus, bet miela matyt užaugusius medžius, tvarkingą aplinką. Jau 30 metų girininkas Kazimieras Balčiūnas puoselėja ir restauruoja įruoštas poilsiavietes, tvarko girininkijos aplinką. Malonu, kad mano pradėtas darbas nenuėjo veltui, o pateko į darbščias ir patikimas girininko Kazimiero Balčiūno rankas.“

Henrikas Petrauskas

1. Su dukra Terese.

2. Su anūke Dovile.

3. Sukaupta daug Kačerginės nuotraukų su dukters „pritaikytomis“ eilėmis.

4. Iš albumo apie Kačerginę.

5. Barsukynės poilsiavietėje 1974.07.11.

6. Senoji girininkija.

7. Senosios girininkijos sodyba.

8. Rengiamas tvenkinys prie girininkijos.

9. Darbe...

10. 1973 m. ant „Girių“ žurnalo viršelio.

11. Nuveikti darbai gražinant Kačerginę įamžinti „Giriose“...

12. ... tuometinio „Tarybinės moters“ žurnalo puslapiuose...

13. ... ir šiandienos leidiniuose (Barsukynė).


Archyvas